Rugsėjį didžiųjų Lietuvos miestų gyventojus pasitiko eismo spūstys. Po vasaros atostogų jos grįžo pailsėjusios ir apie save priminė visu pajėgumu: tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems, tiek viešojo transporto keleiviams. Tačiau ar jų buvimas neišvengiamas ir vienintelis dalykas, ką gali padaryti miestiečiai, yra su jomis susitaikyti?

Niekas nepaneigs, jog rudens pradžioje didieji miestai skęsta eismo sraute: rugsėjį į gatves suguža studentai, o moksleiviai pradeda savo keliones į mokymo įstaigas. Be to, atostogas baigia daugelis jų tėvų.

„Kaltę dėl spūsčių suversti padidėjusiam eismo srautui ir studentams lengviausia, tačiau tai neteisinga. Grūstys miestuose susiformuoja dėl daugelio dalykų: tai ir eismo reguliavimo ypatumai, ir gatvių pralaidumas, ir vairuotojų įpročiai“, – vardija padangų gamintojo „Goodyear“ atstovas Baltijos šalims Elmantas Latkauskas.

Eismo specialistas pabrėžė, jog žmonės paprastai neatkreipia dėmesio į paskutinę jo paminėtą dalį: save. Gatvių platinimas ar eismo reguliavimo korekcijos yra daug lėšų ir laiko reikalaujantys darbai, o vairuotojų įpročių keitimas, nors sudėtingumu bei imlumu laikui neatsilieka nuo kitų išvardytų veikų, efektyvumu jas lenkia.

„Kiekvienoje sankryžoje viadukų nepristatysi ir visose pagrindinėse gatvėse „žaliųjų koridorių“ nepridarysi. Kiekvienu atveju reikia rasti kompromisą tarp išlaidų ir efektyvumo. Tačiau vairuotojų elgsenos pokyčiai ne tik padidintų eismo srauto efektyvumą, bet ir sutaupytų laiko tiems patiems vairuotojams“, – teigia „Goodyear“ atstovas.

Blogybė numeris vienas – telefonai

Vienas didžiausių sklandaus eismo judėjimo mieste priešų šiais laikais yra mobilusis telefonas. Sustoję prie sankryžos, vairuotojai nuobodulį malšina išmaniųjų įrenginių pagalba ir neretai pražiopso momentą, kai jau reikia važiuoti.

„Didelė spūsčių susidarymo priežastis yra vairuotojų nesugebėjimas greitai ir tvarkingai pajudėti nuo žalio šviesoforo signalo“, – tikina BMW vairavimo akademijos mokymų vadovas Darius Jonušis.

Tuo įsitikinti itin lengva: užtenka stebėti kelis šviesoforo ciklus vienoje sankryžoje, kad per vėlai pajudėjusių iš vietos automobilių kiekiui suskaičiuoti neužtektų abiejų rankų pirštų. Dėl kiekvieno važiavimo pradžią pražiopsojusio vairuotojo sankryžos pralaidumas vieno šviesoforo ciklo metu sumažėja mažiausiai viena transporto priemone. O jeigu tokių vairuotojų – kas ketvirtas ar kas penktas?

Spoksojimas kažkur, bet ne į kelią, pasireiškia ir kita problema – smulkiomis techninėmis avarijomis. Turbūt kasdien piko metu kurios nors didmiesčio arterijos vienoje juostoje eismas būna sustojęs dėl elementaraus incidento – vieno automobilio bakstelėjimo į kito užpakalį. Nors eismo įvykio deklaraciją užpildyti galima per keliolika minučių, tiek laiko užtenka, kad dvigubai susiaurėjusi gatvė užsikištų.

„Neretam vairuotojui eismo įvykio deklaracijos yra menkai pažįstamos, o jų pildymas – sudėtingas. Tokiu atveju patariu įvykio vietą ir transporto priemonių apgadinimus nufotografuoti. Tai kainuos papildomą minutę, tačiau padės išvengti nemalonumų netiksliai užpildžius deklaraciją“, – pataria „Goodyear“ atstovas E. Latkauskas.

Suversti visos kaltės išmaniosioms technologijoms negalima – toli gražu ne visi vairuotojai piktnaudžiauja jų naudojimu. Kai kurie įpročiai, pavyzdžiui, pavaros įjungimas užsidegus žaliam šviesoforo signalui, turėtų būti pamiršti: šį veiksmą atlikti būtina vos pradėjus mirksėti raudonai.

Prastas elgesys sukelia pyktį

Įvairiose Europos valstybėse automobiliu važinėjantis žurnalistas Ramūnas Fetingis pabrėžė, jog didelę įtaką eismo dalyvių elgesiui kelyje turi jų pačių kultūra.

„Nardantis“ tarp automobilių ar autobusų juosta lekiantis vairuotojas ne tik kelia avarines situacijas, bet ir nervina aplinkinius. O pyktis vėliau persiduoda kitiems eismo dalyviams“, – pabrėžia patyręs vairuotojas.

Tokie veiksmai kaip dažnas eismo juostų keitimas ne tik sukelia kitų vairuotojų pyktį, bet ir lėtina bendrą eismo srautą. Kiekvienas persirikiuojantis automobilis priverčia stabdyti už jo atsiduriančias transporto priemones ir tai veikia kaip grandininė reakcija – kuo toliau nuo persirikiuojančio automobilis, tuo jis stabdo smarkiau. Tokios reakcijos pabaiga – visiškai sustojusi transporto priemonė, nors dar ką tik eismo srautas nedideliu greičiu judėjo pirmyn.

Šis procesas akivaizdžiai matomas, kai vairuotojai į eismo juostą persirikiuoja iš viešajam transportui skirtos juostos, o bene geriausias to pavyzdys yra Vilniaus Ukmergės gatvė.

Eismo juostas dažnai keičiantys žmonės savo elgesį mėgsta teisinti laiko taupymu – neva užėmus laisvesnę vietą kitoje juostoje, eismo srautui nuo to geriau. Tai klaidinga išvada: kiekvienas persirikiavimas srautą tik sulėtina. Eismo juostas kas porą šimtų metrų keičiantis vairuotojas savo kelionę gal ir sutrumpina pora minučių, tačiau kiekvieno už jo esančio žmogaus kelionę keliolika sekundžių prailgina.

Toks noras suspėti visur būna pragaištingas sankryžose, kai į ją įvažiavę automobiliai vieno šviesoforo ciklo metu nespėja iš jos išvažiuoti. Taip užkemšamos iškart kelios eismo juostos. Vilniaus ir Kauno savivaldybės jau metus kovoja su šia problema – pagrindinėse miestų sankryžose pripaišyta vadinamųjų geltonųjų korių, ant kurių sustoti negalima.

„Tai – efektyvus ir ne vienoje valstybėje matytas sprendimas, tačiau Lietuvoje jis dar neveikia taip, kaip tikėtasi. Reikia daugiau laiko, kad žmonės įprastų prie koriais paženklintų sankryžų“, – mano E. Latkauskas.